dūkauti

dū́kauti, -auja, -avo intr. 1. tarpais imti dūkti, kvailioti: Galvon kažin kas metėsi, ir ėmė dūkaut Sb. 2. dūkti, siausti: No, no! dūkauk tu... Atiduosiu į mokyklą, – išdirbs tau kailį! Žem. Klaikiai dūkauja potvynių vilnys Vr. | prk.: Kad ir bangos geidulių ten dūkauja, jis stovi drūtai ir nekruta prš.